Šis tas apie sąvokas

<...> Sąvoka yra tarytum apie kažką... Bet šis „apie“ nereiškia to, kad ji ką nors aprašo ar nurodo. Greičiau ji duoda mąstymui tam tikrą savarankišką ir gyvą, protu vadinamos tikrovės fragmentą.

Štai aš suvokiu priešais mane esantį stalą. Tai, kas duota mano protui yra sąvoka, kurią aš išsakau žodžiu „stalas“. Tačiau aš suvokiu ne vien stalo atspindį (arba jos projekciją) sąmonėje; kartu aš turiu ir žinojimą, kad tai, ką regiu, yra stalas. Aš jį atpažįstu kaip stalą, o ne kėdę ar suolą. Tad konkretų suvokimo aktą sudaro mažiausiai dviejų dėmenų – juslinės duoties ir išankstinio žinojimo – junginys. O kai akis nusuku nuo stalo, atmintyje vis dar turiu jo blankų įspūdį, bet visai nenublankusį žinojimą, kad tai, ką regėjau, buvo stalas. Kitaip tariant, tada aš turiu tik sąvoką.

Sąvoka yra proto arba mąstymo arba dvasios (priklausomai nuo vyraujančio žodyno, gali būti vartojami skirtingi terminai) vienetas... Paprasčiau kalbant, sąvoka yra tai, ką turime galvoje, apie ką nors mąstydami. Mums atrodo, kad mes galvojame apie regėtą stalą, bet iš tiesų mūsų galvoje tvyro „mentalinis“ objektas, nelygiais kraštais, ūkas arba spiečius, sūkuriuojantis aplink tai, ką vaizduojamės kaip stalą ir išsakome žodžiu „stalas“. Bet tai jau nėra regėto stalo atspindys... Įsivaizduokite, kad atsikandate tikrovės. Kurį laiką nurytas kąsnis yra tikrovės dalis, bet netrukus, perėjęs keletą apdorojimo pakopų, jis virsta kažkuo kitu. Jis tampa nebe tikrovės, o kažkokios kitos santykių sistemos dalimi. Tad regėtas vaizdas, nepaisant to, kad jis nedaug praranda lyginant su betarpišku suvokimu, yra kitos sistemos dalis. Kaip jau sakiau, ši sistema vadinama protu, dvasia arba mąstymu.

Taigi, kai apie ką nors filosofuojame, mes nemąstome apie „ką nors“ esantį anapus mūsų proto; mes svarstome sąvokinį (arba idealų) pavidalą, esantį mūsų prote.

Šis idealus pavidalas, kaip sakiau, yra vienetas, bet tai nereiškia, kad jis yra vienalytis (nedalomos visumos prasme). Kita vertus, jo dalinimas nevyksta pagal fizinio pasaulio taisykles.

Mąstydami stalą, mes užgriebiame vieną ar kitą jo idėjos dalį. Kitaip, nei fiziniame pasaulyje, šių „idealių“ dalių skaičius nėra begalinis. Fizinis stalas, kaip žinia, gali būti skaidomas iki mažiausių elementų, o idealus jo pavidalas numato esmines, stalą apibrėžiančias dalis ir toliau jų neina (neesminės dalys paprastai vadinamos aksidencijomis). Be to, sąvokoje esama dalių hierarchijos. Galvodami apie kėdę, mes regime ir mąstome pirmiausiai keletą jos pagrindinių dalių arba savybių, pavyzdžiui, atkaltę ir stabilumą, o ne visas kėdės dalis ir savybes vienu metu, kurias, pasistengę, galėtume prisiminti. Todėl du žmonės dažnai skirtingai mąsto apie tą patį daiktą, nors pasistengę galėtų vienodai jį apibrėžti. Mat viena yra aktuali arba spontaniška sąvoka, iškylanti kiekvienoje atskiroje galvoje, vos apie ką nors pagalvojus, kas kita – kaip šią sąvoką galėtume apibrėžti atsisakę visko, kas ją individualizuoja.

Vienas žmogus išgirdęs žodį „demokratija“ pirmiausiai pagalvoja apie balsų dauguma priimamus sprendimus, kitas – apie demokratinėmis vadinamų visuomenių vertybes, pvz., žmogaus teises, žodžio laisvės principą ir t. t. Abu šie individai galėtų sutarti dėl objektyvaus demokratijos sąvokos turinio, bet vis dėlto tai, kas pirmiausiai ateina jiems į galvą, dėl vienų ar kitų priežasčių (kultūrinių, socialinių, psichinių ir pan.), yra skirtinga. Tad reikia įsidėmėti, kad pirmiausiai mes mąstome ne sutartinėmis (objektyviomis) sąvokomis, o spontaniškomis, intuityviomis, individualiomis. Iš to ir kyla nesutarimai: vartodami vieną žodį, galvoje turime skirtingas sąvokas.

Jau užsiminiau, kad aktualus mąstomas turinys (aktuali sąvoka), visuomet yra ribota („kąsnis“). Panašia prasme yra ribotas ir sakinys, kuriuo ką nors aprašome ar išsakome. Abiem atvejais esama apibrėžtos teritorijos, – ar proto, ar sakinio teritorijos, – kuriose esama tiek aiškiai artikuliuotų, tiek ir betarpiškai nepasirodančių dedamųjų. Sakinys nebūna begalinis, paprastai jis turi tašką, ar kitokį simbolį, žymintį ribą, iki kuriuos būna išdėstyti dėmenys, sudarantys sakiniu vadinamą rišlią visumą. Paskui eina kitas sakinys, tarytum dar viena vagonetė, prikrauta riboto skaičiaus daiktų, ir taip toliau. Taigi sąvokos irgi turi ribas, ir reikia prisiminti, kad jos, kaip tos vagonetės, yra skirtingo svorio dedamųjų kompleksai. Prisiminkime G. Deleuze'ą: „Kiekvienas konceptas turi dedamąsias ir yra jomis apibrėžiamas. [...] Nebūna konceptų, sudarytų tik iš vienos dedamosios [...] Taip pat nėra koncepto, kuris turėtų visas dedamasias, nes tai tiesiog būtų grynas chaosas“ (Kas yra filosofija?, p. 21).