Kapitalizmo ir šizofrenijos amerikietiškojo leidimo pratarmėje M. Foucault rašo: „pagrindinis [‚Anti-Edipo‘] priešas, strateginis varžovas, yra fašizmas. Ir ne tik istorinis Hitlerio ir Musolinio fašizmas, sugebėjęs efektyviai mobilizuoti ir panaudoti masių geismą, bet ir fašizmas, kuris yra mumyse, mūsų protuose ir mūsų kasdienėje elgsenoje, fašizmas, kuris verčia mus mylėti valdžią, geisti būtent to, kas viešpatauja virš mūsų ir mus eksploatuoja.“
Viena Deleuze’o ir Guattari atliktos (šizo)analizės išvadų yra ta, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms žmonės gali pasirinkti fašisizmą kaip išsivadavimo politiką. Ne todėl, kad būtų apkvailinti ar suklaidinti. „Ne, masės nebuvo suklaidintos, jos geidė fašizmo!“ (D&G cituoja psichoanalitiką W. Reichą). Gyvenimo ir galvojimo sąlygos, kurias paprastai vadiname liberaliomis, gali susiklostyti į tokią nepakenčiamą konfigūraciją, kad subjektui nelieka nieko kita, kaip mestis į priešingų įsitikinimų pusę ir jų prieglobstyje atrasti trokštamą ramybę.
Europietiškasis nihilizmas... Kartais plačios aprėpties filosofinės sąvokos išreiškia viso labo smulkias kai kurių individų psichologines ypatybes. Antai kalbama apie visaapimantį nihilizmą, – tą daro įvairūs Nietzsche's interpretuotojai, – o iš tiesų skambiais šūkiais dangstomas vaikiškas egoizmas ir perfrazuojami moraliniai kaltinimai. Tarp filosofų šis reiškinys labai dažnas. Neapsigaukite girdėdami intelektualines aimanas dėl Vakarus ištikusio „niekėjimo“. Jos reiškia tik tiek, kad kalbantysis jaučiasi dėl ko nors nuskriaustas.
Narve snūduriuojantis Liūtas, orus, didingas gyvūnas, neišgyventų išleistas už zoologijos sodo vartų. Taip šiandien suvokiama filosofija. Ji maitinama pagal nustatytą grafiką ir teikia reginio naudą. Universitetinė disciplina, mokslo butaforija, žinių balastas, dominantis pavienius karjeros specialistus, arba dar vienas kursas, leidžiantis studentams be pastangų surinkti reikiamą kreditų skaičių… Arba senovės reliktas, kurį įsipareigojome saugoti taip, kaip saugome egiptiečių mumijas ar aptrupėjusias romėnų skulptūras. Filosofija retai (ir retam) tampa šiuo tuo daugiau nei empirine gyvenimo dalimi.
Ištrauka iš seminaro, kuriame nagrinėjome Jacques'o Derrida tekstą „Laiškas draugui Japonui“.
Žvelgdamas į senas, JAV pietų valstijose darytas nuotraukas, kuriose tyčia ar netyčia užfiksuoti rasinės segregacijos atvejai („coloured only, white only“), prisiminiau vieną populiarų posakį: praeities vertinimas (o pasidalinimas tokiomis nuotraukomis socialiniuose tinkluose neabejotinai reiškia vertinimą) visada yra nukreiptas į dabartį. „Kokie klaikūs dalykai dėjosi praeityje, kokie nežmoniški papročiai!“ Šiuos žodžius garsiai arba nebyliai taria tas, kuris jaučia moralinį pranašumą prieš praeities rasistus, nes pats neva neskirsto žmonių pagal rasę ar kitokį požymį. Bet savo įtūžį jis adresuoja ne jiems. Kam skirtas jo pareiškimas? Akivaizdu, kad tiems, kurie gyvena šiandien ir kurie pelnytai arba ne bus apvilkti gėdingu rasisto rūbu.
Tikriausiai kaip ir daugelį, mane trikdo vienareikšmis ir trafaretinis SSRS (ar bet kurios kitos neliberalios / nekapitalistinės geopolitinės formacijos) vertinimas. SSRS be skrupulų prilyginama blogiui ir kartu su ja pasmerkiama visa, kas tiesiogiai ar netiesiogiai yra iš jos atsiradę. Kuo toliau nuo sovietmečio, tuo atsainiau klijuojamos etiketės. Labai teisingai pastebėta apie tokio požiūrio intelektualinį susidėvėjimą.
Viena yra kalbėti apie sąvokas, kas kita – jas išsakyti. Hėrakleito ištarmė „Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti“ yra sąvokos išsakymas. Šis „postas“, kurį skaitote, taip pat yra sąvokų išsakymas, mat juo pristatomos dvi filosofinio kalbėjimo sampratos. O ką tik užbaigtas sakinys, prasidedantis „Šis postas...“, yra kalbėjimas apie sąvokas. Filosofuoti, be kita ko, reiškia derinti šiuos du kalbėjimo būdus.
<...> Sąvoka yra tarytum apie kažką... Bet šis „apie“ nereiškia to, kad ji ką nors aprašo ar nurodo. Greičiau ji duoda mąstymui tam tikrą savarankišką ir gyvą, protu vadinamos tikrovės fragmentą.