Projekcijos

Žvelgdamas į senas, JAV pietų valstijose darytas nuotraukas, kuriose tyčia ar netyčia užfiksuoti rasinės segregacijos atvejai („coloured only, white only“), prisiminiau vieną populiarų posakį: praeities vertinimas (o pasidalinimas tokiomis nuotraukomis socialiniuose tinkluose neabejotinai reiškia vertinimą) visada yra nukreiptas į dabartį. „Kokie klaikūs dalykai dėjosi praeityje, kokie nežmoniški papročiai!“ Šiuos žodžius garsiai arba nebyliai taria tas, kuris jaučia moralinį pranašumą prieš praeities rasistus, nes pats neva neskirsto žmonių pagal rasę ar kitokį požymį. Bet savo įtūžį jis adresuoja ne jiems. Kam skirtas jo pareiškimas? Akivaizdu, kad tiems, kurie gyvena šiandien ir kurie pelnytai arba ne bus apvilkti gėdingu rasisto rūbu.

Aš kalbu apie tam tikrą psichinį reiškinį – polinkį priskirti kitam žmogui kokį nors požiūrį ar etinę nuostatą, nepriklausomai nuo to, ar jis jos iš tiesų laikosi. Žmogus čia figūruoja kaip abstraktas. Jis yra tarsi paviršius psichinei graviūrai arba siena, ant kurios projektoriumi perkeliamas vaizdas. Matyti ant sienos tai, ko ant jos iš tiesų nėra – štai šio psichinio reiškinio esmė. Tik vietoje sienos paprastai būna žmogus.

Larso von Triero „Dogvilyje“ pagrindinė herojė vardu Greis suprojektavo tyriausius lūkesčius ir vaizdinius į eilinio miestelio gyventojus: maži, paprasti žmonės, gyvenantys ramų, taikų gyvenimą savo jaukiuose nameliuose, turintys savo silpnybių, bet dar daugiau – dorybių. Šio vaizdinio Greis nepaliko netgi tuomet, kai tie maži kuklūs žmonės (priešingi jos tėvo gangsterio šutvei) privertė ją vergauti, leido vaikams į ją spjaudyti ir mėtyti akmenis, o moterys be pavydo leido savo vyrams naudotis jos kūnu.

Suprantama, suprojektuotos gali būti ir neigiamos savybės. Užtenka vieno kito perkėlimui palankaus bruožo ir vidutinis pagal visus požymius žmogus tampa blogio avataru.

Nenumaldomas noras kur nors pritaikyti idėją, užvaldžiusią vaizduotę...

Panašiai elgiasi vaikai. Išmokę naują žodį, kurio prasmė jiems būna dar neaiški, jie laukia progos jį pritaikyti ir labai nudžiunga, netgi nustemba ir pajunta jausmą, panašų į išsivadavimą, kai tokia proga pasitaiko ir žodis lyg nulietas įsitaiso jam skirtoje vietoje.

Jūs turite žodį „rasistas“, jūsų vaizduotę yra užvaldžiusios rasizmo baisybės, jūs gailitės niekuo dėtų aukų ir norite ką nors nubausti už jų patirtas skriaudas. Jūs turite smeigtuką, bet neturite kur jo įbesti. Ir štai jūsų akiratyje pasirodo „tas“, plačia kaip skelbimų lenta krūtine. Ką darysite? Besite. Mažų mažiausiai pamėginsite.