Apibrėžti filosofiją (seminaro ištrauka)
Ištrauka iš seminaro, kuriame nagrinėjome Jacques'o Derrida tekstą „Laiškas draugui Japonui“.
Seminaras vyko 2017 m. lapkričio 4 d.
<...> Kadaise bandžiau plėtoti vieną mintį: „kaskart vis sunkiau apibrėžti filosofiją“. Ką tada turėjau galvoje? Ko gero tai, kad kiekviena pastanga vėl apibrėžti filosofiją arba sugrįžimas prie poreikio atsakyti, kas ji yra, apsunkina ir komplikuoja atsakymą. Apibrėžti, akivaizdu, nereiškia pakartoti kur nors perskaitytą verbalinį apibrėžimo turinį. Bet neužtenka ir atsakymo, numatančio visa, kas buvo šia tema pasakyta lig šiol ir tampančio dar viena, visus reveransus atlikusia ankstesniųjų apibrėžimų variacija. Nuoseklus, analitinis buvusio apibrėžimo vystymas, jeigu kažkuriuo metu ar kažkuriame taške neatliekamas konceptinis šuolis arba neįvyksta sisteminis pertrūkis, lieka senojo apibrėžimo valdžioje arba įtakos lauke. Turi būti sùrasta kažkas kìta, kità apibrėžimo galimybė arba nauja atspirtis. Abstrahuodamiesi (kad pasijustume saugesni ir kad minties manevrams gautume šiek tiek erdvės) galime tarti: vėl apibrėžti filosofiją reiškia pakartoti apibrėžimo įvykį. Tai turi būti tas pat, tačiau įvykis – t. y. kažkas nauja. Kraštutiniu atveju skirtumas turi įvykti nepaisant turinio ir formos pakartojimo. Pamėginkime pagalvoti, ką tai reiškia. Pakartoti įvykį – pakartoti tai, kas sykį jau įvyko arba pavyko. Juk frazė „kaskart vis sunkiau apibrėžti filosofiją“ byloja ir tai, kad ankstesnį kartą apibrėžimas buvo sėkmingas, tiesa? Tačiau, kas yra ši sėkmė? Kaskart vis naujas filosofijos esmės „paaiškėjimas“? Kažin… Šitaip pasakę, įkliūtume į pavojingai patrauklaus betarpiškumo spąstus, pavykusio apibrėžimo įspūdį – tą vadinamąjį „paaiškėjimą“ arba supratimą – laikydami pavykusio pakartojimo kriterijumi. Subjektyvus arba intymus filosofijos esmės paaiškėjimas ar supratimas, ar sukrečianti tiesos pagava nėra filosofijos apibrėžimo sėkmės matas. Tada, kas yra jos matas? Nežinau, kartais galvoju, kad filosofas yra tarsi smuiko meistras, mokantis pagaminti instrumentą, bet jo skambesio tobulumu galintis pasidžiaugti tik sėdėdamas parteryje. Sėkmingas apibrėžimas turi tam tikras pasekmes, bet ne tiesiogines ir nekvepiančias asmeniniais bonusais, štai ką noriu pasakyti…
Tai, ką dabar kalbu apie filosofiją, tinka ir dekonstrukcijai: „kaskart vis sunkiau apibrėžti dekonstrukciją“. Kiekvienas naujas bandymas reikalauja naujo atidėjimo, naujų išlygų, perspėjimų, atsitraukimų ir t. t., tai yra viso to, kas gali būti susieta su žodžiu différance arba „skirsmas“, kaip jis išverstas į lietuvių kalbą: „ekonominė sąvoka, reiškianti skyrimo-uždelsimo gaminimą“ [*]. Ar skirsmas čia tinka? Dabar jau netinka… Nors nominaliai, sekant citavimo procedūras, turime teisę jį paminėti.
„Kaskart vis sunkiau“… Galbūt gilus šio sunkumo suvokimas (nebūtinai turintis tokią pat artikuliaciją) ir pastūmėjo Derrida konstruoti negatyvų dekosntrukcijos apibrėžimą, kurį turime „Laiške“… Pagaunate? Iš tiesų negatyvus apibrėžimas yra pats trumpiausias apibrėžimas, tarsi užbėgantis visiems apibrėžimams už akių…
[*] Jacques Derrida „Laiškas draugui Japonui“ // Šiuolaikinio ugdymo filosofija (sud. A. Duoblienė), Vilnius: Tyto Alba, 2006. P. 38.