Politinė sistema ir jos subjektas

Tikriausiai kaip ir daugelį, mane trikdo vienareikšmis ir trafaretinis SSRS (ar bet kurios kitos neliberalios / nekapitalistinės geopolitinės formacijos) vertinimas. SSRS be skrupulų prilyginama blogiui ir kartu su ja pasmerkiama visa, kas tiesiogiai ar netiesiogiai yra iš jos atsiradę. Kuo toliau nuo sovietmečio, tuo atsainiau klijuojamos etiketės. Labai teisingai pastebėta apie tokio požiūrio intelektualinį susidėvėjimą.

Kai sakoma, kad kuri nors politinė-ekonominė sistema yra bloga, retai patikslinama, kas laikomas jos blogio adresatu. Būtų neapdairu teigti, kad juo tampa kiekvienas žmogus ar „Žmogus apskritai“. Eksperimento dėlei įsivaizduokime subjektą, trokštantį mirties. Ar sistema jo atžvilgiu yra bloga, jei padeda jam numirti? Greičiau ji taps bloga tuomet, kai ims varžyti jo troškimus. Bet, kas dėl troškimų? Šie, savo ruožtu, pačiam subjektui nėra duoti betarpiškai. Štai ir problema.

Remiamasi neišsakyta prielaida neva SSRS blogio taikinys yra pirmapradis ir universalus žmogaus tipas – vadinamasis laisvas subjektas. „Laisvas“ reiškia: niekam nepriklausantis prieš savo valią, galintis nevaržomai judėti, skelbti savo nuomonę politiniais ar vertybiniais klausimais, dirbti, kurti verslą saugioje įstatymų aplinkoje, gyventi sau priimtinu gyvenimo ritmu, kitaip tariant, nenorintis nepamatuoto valstybės institucijų ar kitų žmonių kišimosi į jo privačius ir viešus reikalus ar būti persekiojamas dėl savo pažiūrų ir gyvenimo būdo.

Bet tai nėra vienintelis ar etaloninis subjektas. Ir neteisinga manyti, kad visa, kas jo neatitinka, turėtų būti aprašoma išsigimimo terminais. Argi paslaptis, kad ne visi skuba naudotis judėjimo ar kelionių laisve, ne visi nori ir moka kurti verslą, juolab ne visiems priimtini išnaudojimo santykiai, užsimezgantys, marksistiškai tariant, tarp gamybos priemonių savininko ir samdomo darbininko. Pagaliau, ne visiems rūpi kritikuoti valdžią ar viešinti savo nuomonę politikos klausimais. Daugybė žmonių yra sudėti kitaip: jie nori saugumo, pastovumo, apibrėžtumo, nori, kad jais kas nors pasirūpintų, tuo pačiu nepažemindami. Jie nori mamos, auklės, globėjos, užuot patys tvarkę savo gyvenimą. Nori brolybės vietoje konkurencijos. Taip pat nori, kad kitas, esantis šalia nebūtų sėkmingas tiek, kad savo sėkme juos užgožtų. Valstybė ar kokia nors kita kolektyvybė jiems yra tarytum ramentas, jų tęsinys, be kurio jie neįstengia žengti tvirtesnio žingsnio. Laisvasis subjektas tokį subjektą pavadintų nebrandžiu ir nesavarankišku. Bet tik savo pavyzdžiu sukurtais terminais. Nerimas dėl rytdienos, verslo rizika ir kiti padariniai, išplaukiantys iš to, kad žmogus paliekamas savo valiai, – paliekamas būti laisvas, – ilgainiui jį nualina. Tada jis pasiryžta už saugumą ir nerūpestingą buitį sumokėti nežinia kuriems galams jam tekusia žodžio laisve ar nieko nelemiančiomis rinkimų procedūromis. Pasak biologų, nėra akivaizdu, kad zoologijos sodo narve šiltai ir sočiai įsitaisęs gyvūnas yra mažiau laimingas už lakstantį džiunglėse.

Kas iš to plaukia? Kol kas tik tai, kad kiekviena politinė-ekonominė sistema numato savo subjektą ir ne tik jį formuoja, bet ir pati formuojasi pagal pirmiau jos pasirodančią subjektyvybę. Ne visi individai vienodai ją atitinka. Verta įsidėmėti šį paprastą faktą. Atidžiau pagalvojus, jis yra daugelio politinių nesutarimų priežastis.

2017 07 27