Dvi fašizmo formos ir imanentinė kritika

Viena Deleuze’o ir Guattari atliktos (šizo)analizės išvadų yra ta, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms žmonės gali pasirinkti fašisizmą kaip išsivadavimo politiką. Ne todėl, kad būtų apkvailinti ar suklaidinti. „Ne, masės nebuvo suklaidintos, jos geidė fašizmo!“ (D&G cituoja psichoanalitiką W. Reichą). Gyvenimo ir galvojimo sąlygos, kurias paprastai vadiname liberaliomis, gali susiklostyti į tokią nepakenčiamą konfigūraciją, kad subjektui nelieka nieko kita, kaip mestis į priešingų įsitikinimų pusę ir jų prieglobstyje atrasti trokštamą ramybę.

Šia grėsme – grėsme, kad aplinkybės gali susiklostyti taip, kad priverstų mases trokšti vienybės, grynumo, aiškių normų, kietos rankos ir t. t. – iš dalies paremta vadinamoji imanentinė kritika, kurios objektas yra vyraujančių idėjų ir praktikų sistemos pagrindai ir juose glūdintys arba iš jų plaukiantys grėsmingi prieštaravimai.

Ar tai reiškia, kad vieno tipo fašizmo griebiamasi bėgant nuo kito tipo fašizmo?

Pernelyg abstraktu, tačiau taip. Diktatūrai (nesvarbu, kas būtų diktuojama) priešinama kita diktatūra, kaip instrumentas apsisaugoti nuo pernelyg stipraus pirmosios spaudimo.