Pirmapradis fašizmas

Kapitalizmo ir šizofrenijos amerikietiškojo leidimo pratarmėje M. Foucault rašo: „pagrindinis [‚Anti-Edipo‘] priešas, strateginis varžovas, yra fašizmas. Ir ne tik istorinis Hitlerio ir Musolinio fašizmas, sugebėjęs efektyviai mobilizuoti ir panaudoti masių geismą, bet ir fašizmas, kuris yra mumyse, mūsų protuose ir mūsų kasdienėje elgsenoje, fašizmas, kuris verčia mus mylėti valdžią, geisti būtent to, kas viešpatauja virš mūsų ir mus eksploatuoja.“

Kas yra tasai „mumyse, mūsų protuose ir mūsų kasdienėje elgsenoje“ glūdintis fašizmas, kuris nėra istorinio (Hitlerio ir Musolinio) fašizmo liekana ar išvestinė? Tai nėra „pogrindžio“ fašizmas, kurio būtų nepavykę įveikti kovojant valstybių lygmenyje. 7-ajame dešimtmetyje, kai Deleuze'as su Guattari rašė Anti-Edipą, grumtis su istoriniu fašizmu buvo jau neaktualu. Pirmapradis fašizmas (pavadinkime jį taip) ypatingas tuo, kad nepriklauso nuo ideologijos turinio, — jis figūruoja kaip forma, netgi kaip psichinė forma, — todėl puikiai suderinamas su liberalių valstybių santvarkomis ir jų vyriausybių skelbiamais tikslais.