Vaiko EQ ir televizorius

Iš televizoriaus žiūrėjimo įpročių matyti, kaip mums sunku nustatyti vaikų elgesio ribas. Mano nuomone, televizoriai, kaip ir cigaretės, turėtų būti gaminami su perspėjančia Jungtinių Valstijų vyriausiojo chirurgo etikete. Nors televizoriaus žiūrėjimas tuoj pat nesukelia fiziologinės žalos, kaip cigarečių rūkymas, galima teigti, jog tai svarbus vaikų nutukimo veiksnys, kuris dabar matuojamas beveik 14%, o nutukimas tikrai prisideda prie sunkių ligų ir trumpesnio gyvenimo.

Televizija nesukelia fizinės priklausomybės, tačiau jos galimybe sukelti psichologinę priklausomybę vargu ar galima abejoti. Enciklopedijos „Peoplepedia", kurioje pateikiamą faktų apie amerikiečių įpročius, apžvalgoje per tūkstantį žmonių buvo apklausta, ko reikėtų, kad jie atsisakytų televizijos. Stebina tai, kad 46%. atsakė, kad nedarytų to mažiau negu už milijoną dolerių, o 25%. apklaustųjų teigė, kad neatsisakytų te-levizijos netgi už tą sumą.

Televizija pati savaime nėra blogis, tačiau pasyviai prieš televizorių leidžiamas laikas stabdo EQ augimą. Vidutinis Amerikos vaikas televizorių žiūri 24 valandas - parą - per savaitę! Iš tiesų mūsų vaikai praleidžia daugiau laiko žiūrėdami televizorių negu užsiimdami bet kuria kita veikla, išskyrus miegą. Kol vidutinis vaikas sulaukia penkerių metų, jis praleidžia tiek laiko žiūrėdamas televizorių, kiek vidutinis koledžo studentas ketverius metus lankydamas paskaitas!

Nors ekspertai seniai tvirtina, kad vaikams per daug žiūrėti televizorių nesveika, daugelio tėvų priklausomybė nuo televizijos iš dalies prisideda prie jų negebėjimo valdyti vaikų sėdėjimą prieš televizorių - tai truputį primena prašymą alkoholikui įdiegti blaivybę.

Kaip norite, kad jūsų vaikas susipažintų su pasauliu: žiūrėdamas ar darydamas? Televizija gali būti pats didžiausias visuomeninių ir emocinių įgūdžių ugdymo stabdys.

Daugelis tėvų išsiaiškino, kad televizorius-labai pigi auklė. Tačiau jei ketinate išugdyti aukšto emocinio intelekto vaikus, turite griežtai apriboti televizoriaus žiūrėjimą.

Patarčiau visai šeimai paskirti tik kokių dviejų valandų per dieną televizoriaus žiūrėjimo „dietą" (čia įskaičiuojamas ir nuomotos vaizdajuostės, ir vaizdo žaidimo laikas). Tai galioja visai šeimai, ne vien vaikams. Prisėskite su vaikais, pasiėmę televizijos programą, ir aptarkite, kurias laidas jie nori pasirinkti žiūrėti (ir kurioms jūs pritariate). Nemaža dalis televizoriaus žiūrėjimo skirta vien laikui užpildyti ir, kaip matysite, tikrai nekelia vaikams didelio jaudulio.

Iš pradžių gali tekti išdėlioti vaikui televizoriaus žiūrėjimo laiką, bet palaipsniui jis pats taps kūrybiškesnis, kai nuo to atpras. Kitas žingsnis yra suplanuoti užsiėmimus vietoje televizoriaus žiūrėjimo. Ištraukite iš spintelės žaidimų lentas, apsilankykite bibliotekoje ir pasiimkite keletą knygų, sudarykite meno projektų ir pomėgių sąrašą, kuriais galima užsiimti, įrašykite vaikus į sporto programas. Nemanau, kad laikas prie kompiuterio yra tas pats kaip laikas prie televizoriaus, nes jis aktyvus, o ne pasyvus ir gali išmokyti nemažai EQ įgūdžių. Nepaisant to, kompiuteris gali pasiūlyti tik virtualųjį pasaulį ir nesuteikia vaikui glamonės jausmo ar kamuolio aikštės kvapo, taigi reikėtų riboti ir kompiuterio laiką.