Lupikavimo ideologija prieš solidarumo ideologiją Lietuvoje
Šiuo metu pasaulyje yra susiklosčiusi tokia situacija, kurios žmonija paveikti jau negalės. Visam šiuolaikiniam pasaulio tvarkos modeliui, kurio pagrindas yra lupikavimo ideologija, gresia žlugimas.
Neatsitiktinai pavadinau lupikavimą šiandienos ideologija, nes pinigai yra vienintelė priemonė, kuri manipuliuoja masine žmonių sąmone. Šios ideologijos pagrindinis postulatas — viskas turi duoti pelno. Verta atkreipti ypatingą dėmesį į vieną svarbų dalyką: visose kolonijinėse šios ideologijos valstybėse bet kokią kitą ideologiją draudžia tų valstybių konstitucija.
Neverta tikėtis, kad, atėmus iš dolerio pagrindinės pasaulio rezervinės valiutos statusą, viskas grįš į įprastas vėžes ir vėl įsivyraus ilgai laukta taika. Jei taip ir bus, tai neilgam. Svarbiausias vaidmuo tenka ne patiems pinigams, kad ir kokiai valstybei jie priklausytų. Svarbiausia yra juose įtvirtinta lupikavimo ideologija.
Tai ir yra tas pats senovės izraelitų paveldas, kuris iš pradžių buvo viena maža vėžinė ląstelė, o vėliau sugebėjo išplisti metastazėmis po visą likusį pasaulį. Lupikavimo ideologija persmelkia visas žmogaus veiklos sritis, o svarbiausia — žmogaus sąmonę. Ši ideologija valdo mokslą, istoriją, meną — viską, kas žmogaus sąmonėje turi formuoti jį supančią tikrovę ir taip nulemti jo tolesnės raidos kryptį.
Lupikavimo ideologija — žiauri diktatūra, kuri ir atskirus žmones ir ištisas valstybes varo į kampą ir verčia juos kovoti vienus prieš kitus. Ši diktatūra negailestingai susidoroja su bet kokiu ideologiniu nesutarimu.
Tai ypač akivaizdu Baltijos šalyse, ypatingai Lietuvoje, kurioje gyvenu. Čia žinoma daug ideologinių represijų atvejų. Nežinodamas visų baudžiamųjų ir administracinių bylų prieš disidentus subtilybių, pateiksiu tik pavyzdį iš savo praktikos. Man ne kartą teko susidurti su ideologinių kaltinimų absurdiškumu, jau nekalbant apie įvairiausius grasinimus, kurie nuolat plūsta iš socialinių tinklų ir atkeliauja elektroniniu paštu.
2024 metų rugpjūtį iš policijos gavau elektroninį dokumentą, kuriame man siūloma sumokėti 150 eurų baudą už tam tikrą tarybinės epochos simbolį. Pats atvykti į policiją negalėjau dėl sveikatos problemų, esu neįgalus ir sunkiai vaikštau.
Vienintelis mano „nusikaltimo“ įrodymas šiame dokumente buvo tik nuoroda į puslapį socialiniuose tinkluose, kurio kažkodėl net negalėjau atidaryti ir pažiūrėti į šį simbolį. Bet čia svarbu kas kita, būtent ką jau sakiau — valstybė per finansines struktūras varo žmogų į kampą.
Jeigu Lietuvoje kalbėtume apie tarybinių simbolių pavojingumą, tai vien komunistų partijos bilietas, kuris dar neseniai priklausė Lietuvos valstybės prezidentui, turėtų kelti didesnį pavojų nei bet kuris kitas tarybinių laikų simbolis. Jo partijos bilieto nuotrauka buvo išplatinta visuose socialiniuose tinkluose. Nekalbu apie daugelį Seimo narių, kurie tikriausiai naktimis prabunda išpilti šalto prakaito, sapnuose matydami savo partijos ar komjaunimo bilietą.
Man nėra reikalo skelbti kokių tai simbolių socialiniuose tinkluose, nes tautų draugystės simbolis visada išliks mano širdyje ir šis simbolis yra pati geriausia gynyba nuo neapykantos priepuolių, kuriais visi mizantropai ir rusofobai yra persisunkę nuo ragų iki kanopų.
Prieš keletą metų jau buvau apkaltintas separatizmu, buvo iškelta baudžiamoji byla, kurią bandyta pateikti kaip grupinį nusikaltimą prieš Lietuvos valstybingumą. Prieš pat aušrą, grasindami išlaužti duris, į mano butą įsiveržė penki policijos pareigūnai. Viskas bute buvo apversta aukštyn kojomis, net puodas su barščiais buvo patikrintas samčiu, paimtos visos elektroninės laikmenos, įskaitant mano kompiuterį ir kai kuriuos dokumentus. Kaltinimo absurdiškumą pripažino net vienas Vilniaus policininkas, jis pats sarkastiškai tardymo protokole parašė Klaipėdos prokurorui: Jaras Valiukėnas atsisako pasirašyti jam pateiktus dokumentus, nes nelaiko savęs kaltu dėl 1917 metų revoliucijos Rusijoje. Kaltinime buvo ir minima būtent ši revoliucija, prie kurios neva galėjusi privesti mano veikla.
Lietuvos ideologams galiu nuoširdžiai prisipažinti tik dėl vieno savo „nusikaltimo“. Naktį iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. į 10 d. meldžiau Dievą padėti Baltarusijos žmonėms ir asmeniškai prezidentui Aleksandrui Lukašenkai, kad Baltarusijoje nepasikartotų Ukrainos maidanas.
Dievas, matyt, mane išgirdo ir neleido ten daryti šiurkščių neteisėtų veiksmų. Taigi šį mano „nusikaltimą“ galima drąsiai kvalifikuoti kaip grupinį nusikaltimą, padaryto iš anksto susitarus su Visagaliu. Net esu pasirengęs parašyti prisipažinimą ir už tai gauti įkalinimą iki gyvos galvos. Kalėjimas išlieka vienintele vieta, kur galima pasijusti laisvam nuo finansinės vergijos.
Neįmanoma įsivaizduoti, kiek nekalto kraujo būtų buvę pralieta sėkmingo perversmo Baltarusijoje atveju. Beje, ten, kaip ir Ukrainoje, dalyvavo tie patys pažįstami veidai iš Lietuvos.
Aleksandras Lukašenka yra vienintelis politikas visoje potarybinėje erdvėje, kuris stengiasi išsaugoti istoriją ir pasiimti iš jos tai, kas geriausia. Jis turi didelį autoritetą tiek man asmeniškai, tiek daugumai paprastų lietuvių ir Lietuvos lenkų. Ir pačioje Rusijoje Lukašenka yra ne mažiau populiarus nei čia.
Kodėl lupikautojai bijo tarybinės ideologijos?
Štai mažas pavyzdys iš mano gyvenimo, kuris privers daugelį susimąstyti. Mano artimiausi žmonės karo metu kovojo vieni prieš kitus, bet vėliau sugebėjo vieni kitiems atleisti ir liko artimiausiais draugais iki gyvenimo pabaigos.
(Daugiau informacijos apie save paskelbiau čia). Patariu susipažinti su šia informacija, kurioje yra ir dokumentų kopijų, ir net nuotraukų, darytų Stalino lageriuose.
Tarp mano vaikystės ir jaunystės draugų buvo fronto kareivių, tremtinių, represuotų asmenų ir net vokiečių karo belaisvių vaikų, tačiau gyvenome visi kaip viena šeima. Armėnai ir azerbaidžaniečiai, kazachai ir rusai, jei paminėti tik keletą tautų, kūrė paskui bendras šeimas ir gyveno visiškoje santarvėje. Bendros vertybės, įskaitant požiūrį į pinigus, vienijo šiuos žmones.
Šiandien to neįmanoma net įsivaizduoti, nes dauguma žmonių yra susvetimėję ir net kiaurai persisunkę neapykanta, daugelis net pasiruošę žudyti vieni kitus dėl pinigų.
Neslepiu, kad stengiuosi kuo giliau suvokti tarybinį laikotarpį, noriu nuodugniai suprasti, kas taip gąsdina lupikautojus. Kai žvelgiu į šiuolaikinę pasaulio tvarką, puikiai matau, kad ji išliko nusikalstama nuo pat vergovinio istorijos laikotarpio, pasikeitė tik kaukė ir pavadinimas.
Žmonės pradeda suprasti, kad yra tiesiog apgaudinėjami, manipuliuojant jų sąmone, ir tai yra pagrindinė grėsmė lupikautojų civilizacijos egzistavimui. Masinės žmonių sąmonės kontrolės klausimas jiems yra gyvybės ir mirties klausimas. Dėl to, manau, svarbu priminti apie vieną Lietuvoje žinomą žmogų, kuris man atvėrė akis į daugelį dalykų.
Karo pabaigoje Vilius Bražėnas dalyvavo ginkluotame pasipriešinime prieš Raudonąją armiją Lietuvoje. Vėliau jam pavyko persikelti į Europą, o paskui — į JAV. Noriu tik priminti, mano nuomone, labai svarbius Bražėno žodžius, kad visi karai nuo pat 1914 metų vyksta ne tarp valstybių ir tautų, jų tikslas — kurstyti neapykantą tarp jų. Žmonių neapykanta vieni kitiems stiprina finansinio kapitalo galią.
Tada mane labai sudomino vieno dokumento kopija, kurią Bražėnas parodė vienoje iš savo knygų. Dokumentas liudijo apie JAV atliekamus tyrimus, kuriuos iškart po karo vykdė keli uždari moksliniai centrai. Šių tyrimų tikslas buvo nustatyti galimybę pakeisti masinę tautų sąmonę. Šių tyrimų išvados parodė, kad yra tik vienas būdas pakeisti masinę žmonių sąmonę — tai karas ir kartu istorijos pakeitimas.
Šioje strategijoje nėra nieko naujo, ji buvo naudojama jau ankstyvaisiais viduramžiais. Per inkviziciją ir kryžiaus žygius, kurie palietė ir slavų kraštus, buvo visiškai ištrinta visa ikikrikščioniškoji istorija. Buvo sunaikintos visos žinios ir jas turėję žmonės. Slavų ir kitų tautų istorija pradėta rašyti iš naujo.
Šią strategiją kadaise išplėtojo Levas Trockis (Bronšteinas) savo permanentinės pasaulinės revoliucijos teorijoje. Dvidešimt pirmame amžiuje Amerikos neokonservatoriai, kurie dėl to dabar ir vadinami trockistais.
Vilius Bražėnas dar 2000-ųjų pradžioje viešai įspėjo lietuvius apie pavojų, kurį gali sukelti įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO karinį bloką. Jis, kaip ir kiti pokario rezistencijos Lietuvoje dalyviai, patyrė Vašingtono išdavystę, kuris jau tada buvo visiškai priklausomas nuo finansinės struktūros — Federalinės rezervų sistemos.
Tokios pat strategijos šiandien laikomasi Ukrainoje. Jau šiemet arba daugiausiai kitų metų pradžioje Vašingtonas taip pat išduos Ukrainą, kaip kadaise išdavė „miško brolius“ Lietuvoje. Baidenas ir jo kompanija bus kaltinami dėl karo sukėlimo. Kaltininkų bus rasta ir tarp Europos šalių, kurios aktyviai dalyvavo 2014 metų perversme Ukrainoje.
Neatsitiktinai amerikiečių spauda 2014-uosius skelbia karo pradžios metais. Dienraštis „The Wall Street Journal“ jau įvardijo Ukrainą kaip dujotiekio „Šiaurės srautas“ susprogdinimo pagrindinę kaltininkę. Tuo pat metu Gruzija oficialiai kaltina Michailą Saakašvilį 2008 metų penkių dienų karo išprovokavimu. Nesvarbu, kas iš tikrųjų susprogdino šį dujotiekį ar pradėjo karą, svarbu įvardyti kaltininką.
Stambusis finansinis kapitalas neturi ir negali turėti sąjungininkų, jis turi tik asmeninius interesus. Tam ir yra demokratija, kad kiekvienas naujas prezidentas nebūtų atsakingas už ankstesniojo veiksmus ir pažadus.
Vašingtono marionetės Lietuvoje jau mato tokį geopolitinį posūkį. Jie skubiai perka butus, namus ir net vilas kuo toliau nuo Lietuvos.
Padidindami išlaidas vadinamajai gynybai iki 3,2 proc., Lietuvos valdantieji tiesiog moka už savo vietą prie valstybės lovio. Visi eilinių piliečių pinigai skiriami JAV finansinei galiai stiprinti. Tuo tarpu nemaža dalis žmonių Lietuvoje yra priversti kovoti dėl savo išlikimo.
Aš pats gaunu 190 eurų pensiją, kuri yra vidutinis mokestis už vieno kambario buto komunalines paslaugas Lietuvoje. Nesiskundžiu, nes jau daug metų gyvenu asketiškai, tai yra mano sąmoningas pasirinkimas, tačiau ne daug žmonių sugeba taip gyventi. Žmonių su tokiomis finansinėmis pajamomis kaip mano ir dar mažesnėmis, kai kuriais duomenimis, Lietuvoje daugiau nei 140 tūkstančių. Tikslios informacijos apie tai neturiu, tad ir tikslesnio skaičiaus įvardyti negaliu.
Dar neseniai Lietuva pirmavo Europoje ir net pasaulyje pagal savižudybių skaičių, tačiau pastaraisiais metais šviežesnės informacijos apie tai išvis nėra, greičiausiai ji tiesiog įslaptinta. Tokį valstybės požiūrį į žmones galima kvalifikuoti kaip sąmoningą atskiros kategorijos Lietuvos piliečių vertimą nusižudyti. Tačiau tai atskira tema, kurią teks paliesti vėliau.
Grėsmę visoms planetoje gyvenančioms tautoms kelia ne patys lupikautojai, o jų marionetės, paskirtos valdyti tautas. Išlaikyti savo valdžią ir įtaką jiems yra gyvybės ir mirties klausimas. Neapykanta tarp tautų, primetama žmonėms per įvairią propagandą ir karus, yra vienintelė masinės žmonių sąmonės kontrolės priemonė. Apie tai ir dar daugiau kalbama filme „Pirmyn į praeitį“. Šiame filme paliesta tema šiandien yra aktualesnė nei prieš 20 metų. Šiandien tai gyvybės ir mirties klausimas, liečiantis kiekvieną žmogų.
Download the movie from the cloud
Pats filmas lietuvių kalba: https://www.youtube.com/watch?v=Fyiegc8c1o8
Muzikinis vaizdo klipas apie dabartinę padėtį, čia nereikia jokių kalbų žinojimo: https://www.youtube.com/watch?v=yK1w9fH3Y6M